12 klasė dažnai tampa rimtu išbandymu ne tik abiturientams, bet ir jų tėvams. Nerimas dėl artėjančių egzaminų, neapsisprendimas, kur studijuoti, svarstymai, ką veikti niekur neįstojus, vargina daugelį 12 klasės slenkstį peržengusių moksleivių ir jų tėvų. Kaip padėti vaikui išvengti streso šiuo įtemptu gyvenimo laikotarpiu, pasakoja psichologė Asta Blandė, „Šviesos“ Mokymo centro vadovė Jūratė Lutinskaitė-Kalibatienė ir Vilniaus Antakalnio gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui Rima Kuncevičienė.
1. Nekelkite per didelių lūkesčių
Pasak psichologės Astos Blandės, tėvai dažnai klysta užkraudami savo lūkesčius ir viltis vaikams. Jos teigimu, primetama papildoma atsakomybė dažnai tik pablogina padėtį. „Kartais būtent didelės viltys ir sukelia daug streso, su juo nepavyksta susitvarkyti, ir tai pakiša koją. Būtų puiku, jei tėvai su vaiku kalbėtųsi apie galimybes ir svajones, bet kartu siųstų žinutę, kad jo, kaip žmogaus, vertė nepriklauso nuo to, kaip jis išlaikys egzaminus, ar įstos į konkrečią studijų kryptį. Vaikui svarbiausia parodyti, kad reikia stengtis, bandyti ir kuo labiau pažinti save, mokytis iš savo patirties ir tobulėti“, – teigia A. Blandė.
2. Pasitikėkite vaiku ir rodykite pavyzdį
Pedagogė R. Kuncevičienė teigia, kad šeimoje turi vyrauti pasitikėjimas. Kai vaikai vertina savo tėvus, o tėvai – vaikus, su stresinėmis situacijomis susidorojama lengviau. „Pasitikėjimo jausmas ugdomas nuo pat gimimo, tačiau pasiduoti nereikėtų net supratus, kad jau per vėlu viską išmokti. Labai svarbu, kokį pavyzdį vaikas mato tada, kai reikia susidoroti su stresu. Pavyzdžiui, ar tėvai situaciją aptaria ramiai, eina pasivaikščioti, kad nusiramintų, ar atvirkščiai – griebiasi kraštutinių priemonių“, – sako ji.
3. Skatinkite, o ne spauskite
Peržengti ribą tarp spaudimo ir skatinimo labai lengva. Tėvams reikėtų pasistengti tai suprasti. Labai svarbu džiaugtis vaiko pasiekimais, sekti jo pažangą, gerbti jo pasirinkimą. „Jei spausite vaiką, dėstysite gyvenimo tiesas visa išmanančio suaugusiojo tonu ir povyza, vaikui kils noras gūžtis, atsitraukti, pakeisti temą arba tiesiog nutilti. Jo akys bus liūdnos, o gal net piktos ar abejingos, nes tokioje situacijoje jūs matote ir girdite tik save. Gebėkite išsakyti savo teigiamą emociją, kurią sukėlė jūsų vaiko pasiekimai, elgesys, pasirinkimas, raskite būdų parodyti jo tobulėjimo galimybes. Tuomet tapsite pavyzdžiu išmintingo žmogaus, su kuriuo norisi kalbėtis, dalytis mintimis, klausti patarimo“, – sako A. Blandė.
4. Padėkite išsirinkti specialybę
Dar vienas svarbus patarimas dvyliktokų tėvams – sudaryti galimybes pasidomėti įvairiomis profesijomis ir nepiršti vienos vienintelės. „Jei vaikui gerai sekasi įvairūs dalykai, tai dar nereiškia, kad jam nereikia pagalbos renkantis profesiją. Norint padėti jaunam žmogui išsirinkti, reikia turėti žinių. Tėvai galėtų paraginti vaikus konsultuotis su specialistais mokykloje ir už jos ribų, atlikti savęs pažinimo testus internete, kartu dalyvauti atvirų durų dienose, sudaryti galimybę iš arčiau pamatyti vieną ar kitą profesiją“, – pataria R. Kuncevičienė.
5. Neprimeskite savo svajonių
Anot „Šviesos“ Mokymo centro vadovės, svarbiausia tėvams išmokti paisyti savo vaikų norų, suprasti, ko nori jie, o ne primesti jiems neišsipildžiusių savo svajonių modelius. „Juk pagrindinis visų tėvų tikslas – kad vaikas būtų laimingas. Tėvai turi būti tie žmonės, kurie leistų vaikui suabejoti pasirinkimu. Jie galbūt turėtų palaikyti jo pasirinkimą geriau nestudijuoti nieko ir ieškoti savęs, negu studijuoti tai, kas nepatinka“, – sako J. Lutinskaitė-Kalibatienė.
6. Kalbėkitės
Pasak A. Blandės, labai svarbu kalbėtis su vaiku, o svarbiausia – mokėti jo klausti ir išgirsti jį. „Suaugusieji klysta, jei mano, kad geriausiai žino, koks pasirinkimas yra idealiausias, net jei jaučia pakankamai gerai pažįstantys savo vaiką. Šią nuostatą galima keisti tada, kai esate pasirengę būti gerais klausytojais ir mokate klausti. Klauskite vaiko apie jo norus ir galimybes, siekius ir svajones. Esu tikra, kad galite išgirsti tai, ko nesitikėjote“, – teigia A. Blandė.
7. Neskubinkite
Vilniaus Antakalnio gimnazijos direktorės pavaduotoja jau yra išlydėjusi ne vieną abiturientų kartą. Jos teigimu, tėvai turėtų neskubinti vaiko rinktis profesiją, leisti jam pačiam nuspręsti, o jeigu reikia – ir suklysti. „Tokių abiturientų, kurie turi tvirtą nuomonę ir yra nepriklausomi nuo tėvų ar kitų suaugusiųjų nuomonės, Lietuvoje turbūt mažuma. Na, o ką daryti tiems, kurie to brandumo profesinei karjerai dar nepasiekė? Manau, kad reikėtų neversti tęsti mokslų aukštojoje mokykloje. Nieko nenutiks, jei vaikas padirbės ar pasimokys profesinio rengimo centre, skirs metus apsispręsti, sugalvos pakeliauti“, – teigia R. Kuncevičienė.
8. Padėkite laikytis režimo
Anot R. Kuncevičienės, rutina bei režimas – neatsiejama sėkmingos abitūros dalis. Tėvai turėtų ne tik raginti vaikus, bet ir patys rodyti „tvarkingo“ gyvenimo pavyzdį. „Labai svarbu padėti abiturientui palaikyti tinkamą dienos ir poilsio režimą, kad liktų laiko ir mėgstamai popamokinei veiklai. Beprasmiška prieš pat egzaminus versti lankyti korepetitorių pamokas. Kaip sakoma, paskutinis lyžtelėjimas nepasotins. Kuo mažiau streso patirs tėvai, tuo labiau jie padės vaikui nesijaudinti“, – pataria R. Kuncevičienė.
9. Domėkitės mokymosi metodais
Dvyliktokui tikrai jau per vėlu aiškinti, kaip jis turėtų mokytis, todėl Jūratė Lutinskaitė-Kalibatienė tėvams siūlo nepersistengti. Kita vertus, abiturientams gali padėti papildomos priemonės, padedančios pasitikrinti ar pasivyti žinias – laiko tam dar yra. „Vaiką reikėtų palaikyti, duoti jam patarimų, žinoma, saikingai. Be to, nepakenktų pasidomėti papildomo mokymosi būdais ir priemonėmis. Pavyzdžiui, leidykla „Šviesa“ siūlo programėlę išmaniesiems, interneto puslapį ir leidinius „Prieš egzaminą“, kuriuos galima naudoti ir atskirai, ir visus kartu. Testus išmaniajame jaunuoliai gali spręsti bet kur ir bet kada, kai tik turi laisvą minutę. Atrodo – smulkmena, bet tai padeda lengviau pasiruošti egzaminams. Taip pat galima paįvairinti mokymosi aplinką, pasiūlyti mokytis kartu su draugais ar išrasti savo būdų“, – sako J. Lutinskaitė-Kalibatienė.
10. Nusiteikite pozityviai
Kaip teigia psichologė, svarbiausias dalykas, padedantis mažinti stresą, yra tinkamas tėvų požiūris į įvairias socialines situacijas. „Jei tėvai nuolat baiminasi ir kuria pačius blogiausius scenarijus įvairiems įvykiams, naujiems gyvenimo etapams, natūralu, kad vaikas taip pat bus įbaugintas. Taip nenutiks, jei visa šeima tikės, kad kiekviena nauja patirtis yra ypatinga ir galima iš jos pasimokyti. Kokia ji bus, pamatysite. Jūsų užduotis – padaryti viską, ką galite geriausia. Nustebsite, kaip magiškai veikia pozityvi mintis“, – sako A. Blandė.
Šiais metais pirmosios klasės duris pravėrė trisdešimt tūkstančių pirmokų. Nors pirmosios ir dažniausiai – sunkiausios – dienos, jau praėjo, psichologų teigimu, adaptacija prie naujos aplinkos vyksta gerokai ilgiau. Nauji iššūkiai ir reikalavimai, nauji draugai ir mokytojai – visa tai dažnai kelia nerimą ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Kaip vertinti pirmuosius žingsnius mokykloje ir padėti vaikui geriau adaptuotis pirmoje klasėje pataria „Šviesos“ Mokymo centro vadovė Jūratė Lutinskaitė-Kalibatienė ir Vilniaus „Genio“ progimnazijos psichologė Ingrida Stasytienė.
1. Skirkite daugiau dėmesio
Anot psichologės, pirma klasė vaikui yra išties labai svarbi, o adaptacija naujoje aplinkoje užtrunka nuo vieno iki trijų mėnesių. Apie tai, kad vaikui nepavyko pritapti, galima būtų kalbėti praėjus penkiems mėnesiams. Per šį laikotarpį tėvai gali vaikui padėti, todėl praėjus pirmiesiems įspūdžiams, svarbu akylai stebėti vaiko emocines būsenas, daugiau bendrauti, nežiūrėti pro pirštus į vaiko problemas. „Sunkesniais atvejais netgi siūloma tėvams išeiti porai savaičių atostogų ir pasiimti vaiką po pamokų, pabūti su juo kartu. Reikia suprasti, kad nauja aplinka, nauji įspūdžiai ir nauja darbotvarkė vaikams sudaro didelį krūvį ir jie greitai pavargsta. Tėvai stebisi, kas gi vaikams mokykloje nutinka, kad jie užmiega vos įsėdę į automobilį“, – sako I. Stasytienė.
2. Dažniau drąsinkite ir palaikykite
Psichologė nesistebi, kad tėvai nori, jog jų vaikai puikiai mokytųsi bei greit adaptuotųsi mokykloje, tačiau tam griebiasi dažnai netikusių metodų, bausmių, problemas sprendžia tyla. Pasak I. Stasytienės, natūralu, kad visi suaugusieji nori kuo greičiau pastebėti vaiko pokyčius, pažangą, tobulėjimą, tačiau pirmiausia reikia kantrybės ir supratimo. „Labai svarbu palaikyti ir padrąsinti vaiką, nes mokyklos pradžia yra sudėtingas etapas, net jei patys sunkiai tą beprisimename. Bet kuriuo atveju visuomet reikia tikėti vaiku, jį drąsinti, palaikyti ir stebėti padarytą pažangą, o ne patį rezultatą. Taip pat niekada nelyginkite vaiko su kitais klasės draugais, nes visi ateina su skirtingais gebėjimais“, – pataria I. Stasytienė.
3. Suplanuokite dienotvarkę
Lutinskaitė-Kalibatienė priduria, kad pirmokui itin svarbus dienos režimas, kurį sudaryti turėtų padėti tėvai. Labai gerai, jei apie dienotvarkę kalbėjotės dar prieš mokyklą, tačiau dabar – pats laikas ją įvertinti ar pakoreguoti. „Šio amžiaus tarpsnio vaikams labai svarbi yra aiški dienotvarkė. Dabar, kai prasidėjus mokslams ji jau nusistovėjo, verta ją dar kartą aptarti su vaiku, net užrašyti, gražiai papuošti ir pasikabinti matomoje vietoje. Kalbėdamiesi su vaiku apie jo dienotvarkę, aptarkite, kada jis keliasi ir kada eina gulti, kada bendrauja su draugais, kada ir kiek žaidžia kompiuteriu, kada skaito. Stabili dienotvarkė turėtų tapti savotiška rutina, kuri vaikui suteiks stabilumo ir saugumo, mokys planuoti laiką“, – sako J. Lutinskaitė-Kalibatienė.
4. Padėkite mokytis atsakomybės
„Šviesos“ Mokymo centro vadovės teigimu, tėvai taip pat turėtų prisidėti prie vaiko atsakomybės ugdymo. „Pirmokams namų darbai dažniausiai yra neskiriami, todėl prie sąsiuvinių, knygų ilgai dirbti netenka. Tačiau labai svarbūs yra kiti dalykai, kuriantys mokinio atsakomybės pagrindus. Pavyzdžiui, savarankiškai susidėti reikiamus daiktus į kuprinę, kurią tėvams reikėtų tik patikrinti. Taip formuojama ne tik vaiko atsakomybė, bet ir savarankiškumas – jis pats bus atsakingas už tai, kad mokykloje turėjo visas reikiamas priemones arba kažko neįsidėjo, pamiršo“, – teigia J. Lutinskaitė-Kalibatienė.
5. Suteikite galimybę pažinti savo sugebėjimus
Anot psichologės Ingridos Stasytienės, viena didesnių klaidų, kurias daro pradinukų tėvai – perdėtas noras pagelbėti vaikui. Jos teigimu, sėdėti šalia vaiko jam atliekant užduotį tikrai nereikėtų, tuo labiau – daryti darbą už jį. Tai pradedantį mokinuką gali greitai pripratinti prie nuolatinės pagalbos. Dėl to ateityje, sprendžiant problemas, vaikui gali iškilti sunkumų. „Neigiamą poveikį daro ir tėvų stovėjimas už vaiko nugaros ir pritariamas linksėjimas vaikui teisingai atsakius į klausimus. Tuomet vaikas išmoksta laukti tokio patvirtinimo kiekviename žingsnyje ir blogai jaučiasi dirbdamas savarankiškai. Geriausia vaikui pasakyti – kai reikės pagalbos, mane pakviesk“, – teigia I. Stasytienė.
6. Kalbėkitės su pedagogais
Pasak psichologės, jau pradėjus leisti vaiką į mokyklą, svarbu daugiau papasakoti apie jį mokytojui – apie tai, kas jam geriausiai sekasi ir kas truputį nesiseka. „Vertėtų informuoti apie vaiko sveikatą ir emocinę aplinką, kuri gali turėti įtakos mažojo moksleivio savijautai. Pavyzdžiui, gal jis gyvena neseniai išsiskyrusioje šeimoje ir dėl to nerimauja, arba patyrė artimo žmogaus netektį, galbūt prarado augintinį, – teigia ji. Apie pokyčius vaiko gyvenime svarbu įspėti mokytoją tada, kai jie nutinka. I. Stasytienė siūlo tėvams reguliariai lankytis mokykloje, kad vaikas jaustų, jog jis ir jo mokymasis jiems rūpi. Svarbu bendrauti su mokytoju, reguliariai stebėti elektroninį dienyną, kartu su vaiku pasidžiaugti pasiekimais ir pagyrimais.
7. Padėkite išvengti papildomų rūpesčių
Psichologė pataria apie mokyklą, mokytojus, mokymo ir mokymosi svarbą kalbėti pozityviai – taip padėsite tiek sau, tiek mokyklai išlaikyti autoritetą. Net ir mažos smulkmenos gali pagelbėti vaikui išvengti papildomo streso mokykloje. „Nenuvežkite atžalų į pamokas per vėlai. Tada vaikas negali ramiai susikaupti, nusiteikti, praleidžia pradžią ir įvadą į veiklą. Ypač pirmąją mokslo metų pusę geriau ateiti kiek anksčiau – prieš 10-15 minučių, palydėti atžalą iki klasės. Kai to nebereikės daryti – vaikas pats jums pasakys“, – primena I. Stasytienė.
8. Nepersistenkite su užklasine veikla
Psichologės teigimu, tėvų noras užimti vaiką užklasine veikla ir neformaliuoju ugdymu yra suprantamas, tačiau nereikia persistengti. Turiningas laisvalaikis – tai nebūtinai gausybė būrelių. Teatras, kelionės su tėvais – taip pat vaiko lavinimas. „Be to, reikia suprasti, kad tokio amžiaus vaikas dar turi žaisti, bendrauti su tėvais ir bendraamžiais. O būrelį vaikas turi rinktis pats – ne tėvai. Aktyvus būrelių lankymas vienam vaikui gali tikti ir patikti, bet kitas gali jaustis pavargęs ir norėti ramybės“, – sako I. Stasytienė.
9. Išmokykite prašyti pagalbos
Pasak psichologės, svarbiausias dalykas, kurio reikia vaiką išmokyti – gebėjimas paprašyti pagalbos. To išmokęs vaikas jausis saugiau, nebijos iššūkių, bus drąsesnis ir komunikabilesnis. „Būna, kad nulūžo pieštukas, vaikas verkia ir mokytojas net nežino, kodėl. Mokėdamas prašyti pagalbos, vaikas kreipsis į suaugusįjį arba draugą. Kažkas jam padės ir vaikas jausis ramesnis“, – teigia I. Stasytienė.
10. Drąsiai spręskite iškilusias problemas
„Jeigu vaikas išsiblaškęs ir nesukaupia dėmesio, nereikia jo versti dar ilgiau sėdėti prie užduoties – tai nepadės. Geriau kreiptis į specialistą ir klausti, kokių yra žaidimų, pratimų, padedančių sutelkti dėmesį. Kreiptis galima į mokyklos psichologą, psichikos sveikatos centrus, miesto ar rajono pedagoginę – psichologinę tarnybą ar privačius psichologų kabinetus“, – sako I. Stasytienė. Jūratė Lutinskaitė-Kalibatienė priduria, kad panašiose situacijose nepamainomas pagalbininkas yra ir pats mokytojas. „Svarbiausia iškilus problemai, pastebėjus vaiko nerimą ar pasikeitusį elgesį nelaukti – kreiptis į mokytoją, aptarti susidariusią situaciją ir kartu ieškoti galimo sprendimo“, – pataria J. LutinskaitėKalibatienė.
Kaip padėti vaikams lengviau adaptuotis mokykloje ir kokių klaidų nedaryti
Aušra Kurienė: tai, kas mums atrodo nereikšminga, vaikui gali būti be galo svarbu Asociacijos „Mentor Lietuva“ surengtame seminare psichologė ir „Paramos vaikams centro“ vadovė Aušra Kurienė dalijo patarimus pirmokų tėvams - kaip padėti vaikams lengviau adaptuotis mokykloje ir kokių klaidų nedaryti.
„Nesutikau gyvenime nė vieno vaiko, kuris neišmoko skaityti ir rašyti. Tikrai visi anksčiau ar vėliau išmoks. Tačiau sutikau labai daug vaikų, kurie turi prastą savęs vertinimą, yra nelaimingi, liūdni, susipykę su savimi ir aplinka", - sakė psichologė Aušra Kurienė, seminaro metu atkreipusi dėmesį, kokie svarbūs vaikui yra pirmieji jo mokykliniai metai.
Pasak psichologės Aušros Kurienės, viena dažniausių mūsų visų klaidų - nemokėjimas vertinti šiandienos: „Vaikų gyvenime yra viena didelė neteisybė, kad dabartinis momentas yra tarsi priemonė kažko pasiekti ateityje. Darželyje vaikus pradeda ruošti mokyklai: moko skaityti, rašyti, veda į būrelius, kad mokykloje būtų lengviau. Jau dabar kai kuriems pirmokams aiškinama, kad šiandien jie turi ruošti pamokas, nes kai sueis 19 metų, reiks rinktis profesiją. Pirma klasė yra pasirengimas antrai klasei, antra klasė - pasirengimas trečiai, vėliau reikia mokytis, kad įstotum į licėjų, o pabaigus licėjų - į Kembridžą.
Labai svarbu suvokti, kad tai, kas vyksta šiandien jūsų vaiko gyvenime, yra svarbu būtent šiandien. Jeigu jis šiandien jaučiasi blogai, pagalbos reikia šiandien, nereikia sakyti „pakentėk ir rytoj bus geriau". Svarbu suvokti, kad laikas šiandien yra savaime svarbus ir vertingas. Svarbu nenuvertinti šiandienos, o gyventi ja ir mėgautis". Pasak lektorės, pirmaisiais keliais mėnesiais vykstanti vaiko adaptacija mokykloje bus lengvesnė, jei tėvai žinos keletą svarbių dalykų ir padės jam įveikti iškilusius iššūkius.
Pirmasis iššūkis: orientacija mokykloje
Yra dalykų, kuriems galima pasiruošti - nusipirkti kuprinę, kitas mokyklai skirtas priemones, tačiau yra dalykų, su kuriais susiduri tik atėjęs į mokyklą. Vienas iš pirmokų laukiančių iššūkių - orientacija erdvėje. Vienus vaikus tėvai atveža ir atveda iki klasės durų, kitus moko pačius nueiti nuo vartelių iki mokyklos. Vaikui nelengva suprasti, kad mokykla susideda iš daug įvairių patalpų, todėl mokytojos arba tėvų užduotis - supažindinti vaiką su mokyklos aplinka, parodyti, kur mokykloje yra valgykla, kur - tualetas, kur - muzikos kabinetas ar sporto salė. Normalu, jei vaikas pirmą mėnesį mokykloje sunkiai supranta, kada jam reikia persirengti kokiais rūbais, ir jei atėję vaiko pasiimti, randate jį su lauko ar sporto rūbais, nepykite ir nemanykite, kad jūsų vaikas kvailesnis už kitus. Tiesiog visiems pirmokams reikia laiko priprasti prie naujų dalykų. Labai svarbus pirmokams žinoti, kur yra tualetas ir kada bei kaip galima juo pasinaudoti. Vaikas turi žinoti, kaip jis gali į jį nueiti: ar tiesiog atsistoti ir eiti, ar reikia pakelti ranką ir pasakyti garsiai visiems, o gal tyliai mokytojai? Tai yra klausimai, į kuriuos suaugusieji turi pirmiausia atsakyti vaikams. Mums tai atrodo smulkmenos ar savaime suprantami dalykai, tačiau pirmokams tai labai svarbu.
Antrasis iššūkis: santykiai su kitais žmonėmis mokykloje
Psichologė Aušra Kurienė atkreipia dėmesį, kad kai kurie pirmokai jaučia baimę valytojoms, kiemsargiams, budėtojams ir kitiems nepažįstamiems žmonėms mokykloje. Taip, yra vaikų, kurie nekreipia dėmesio į juos, bet kai kurie ne juokais bijo ir vengia. Nepažįstami suaugę žmonės mokykloje pirmoko akyse yra „kažkokie keisti" žmonės. Labai pagirtina, jei atėjus į mokyklą tėvai pasisveikins su budėtoju, jei įmanoma, susipažins. Tėvų užduotis padėti vaikui nebijoti jų, išmokyti pagarbiai elgtis, kad vaikas nebijotų paprašyti šių žmonių pagalbos, jei prireiks. Jeigu mokytojas nepapasakoja vaikams apie kitus mokyklos darbuotojus, padarykite tai jūs.
Trečiasis iššūkis: išmokti dirbti ir gyventi savaitės rimtu
Pasak psichologės Aušros Kurienės, kitas svarbus momentas pirmoko gyvenime - išmokimas gyventi savaitės, dienos, mokyklos ritmu. Mokykla nėra darželis, kuriame pavargus galima prigulti ar išeiti į atokų kampelį pailsėti. Mokykloje vaikas turi išmokti gyventi klasės ritmu 30 ar 45 minutes, tiek, kiek trunka pamoka.
Didelė dalis vaikų vėluoja į pamokas ne todėl, kad JIE vėluoja, o todėl, kad vėluoja jų tėvai. Kai tėvai sako, kad negali prikelti vaiko, nes jis „labai ilgai kuičiasi" ar nespėja pavalgyti ramiai, tai iš tiesų nėra vaiko problema - tai tėvų problema ir atsakomybė. Tėvai turi prikelti vaiką laiku ir išvesti jį laiku.
Vaikas turi dalyvauti šiame procese, bet tėvai prisiima atsakomybę, kad vaikas išeitų iš namų laiku ir nepavėluotų į mokyklą. Jeigu vaikas ryte užtrunka ir „kuičiasi", vadinasi tėvų užduotis yra vakare jį anksčiau paguldyti į lovą ir ryte anksčiau prikelti.
Suaugusieji kartais sako, kad jie gali patys susiruošti per pusvalandį nuo atsikėlimo iki išėjimo pro duris. Taip, tačiau visai gali būti, kad jūsų vaikas to negali. Tik dabar galima pamatyti tikrąjį savo vaiko tempą ir temperamentą.
Pasak psichologės, pagrindinis ir vienintelis vaistas „gydyti" vaikus nuo lėto kuitimosi yra anksčiau juos guldyti miegoti. Jeigu vaikui reikia valandos susiruošti ryte, vadinasi, jam neužtenka keltis 7 ryto, kad 7.45 jūs būtumėte automobilyje, kuris veš į mokyklą. Toks vaikas turi pusvalandžiu anksčiau eiti miegoti ir keltis. Dėmesio - tai nėra bausmė! Labai svarbu, kad tėvai to neakcentuotų kaip bausmės, tai - pagalba jūsų vaikui, nes jis lėtesnis.
Ketvirtasis iššūkis: susivokti vaikui, kas su juo vyksta
Dauguma pirmokėlių pirmomis dienomis gyvena tarsi apimti euforijos. Ne visi, bet dauguma. Tačiau po kiek laiko vaiką gali ištikti lūžis ir atsirasti nenoras, baimė eiti į mokyklą. Vieną dieną jis gali paklausti: „O gal jau galima neiti į mokyklą?", „Gal galiu nusinešti savo minkštą žaisliuką?". Toks vaiko elgesys rodo, kad atsiranda nerimas, su kuriuo reiks išmokti tvarkyti. Vienas dažniausių vaikų nerimų - pavėluoti į mokyklą.
Kai kurie pirmokai patys gali pasakyti, kad jiems mokykloje baisu ar kažko neramu, tačiau kiti gali nieko nesakyti, bet apie įtampą ir nerimą praneša jų kūnas. Požymiai: galvos, pilvo skausmas, pykinimas, gali pasireikšti tikas, vaikas ima graužti pieštukus, nagus, atsiranda toks elgesys, kokio anksčiau nebuvo.
Labai svarbu, kad tėvai neįtarinėtų savo vaiko apsimetimu ar manipuliacija. Tai joks apsimetimas. Jeigu sūnus ar duktė sako, kad jam skauda pilvą, taip, gali būti, kad jie kažko suvalgė, tačiau gali būti, kad vaikas jaučia nerimą ir įtampą. Ir suaugusiems taip būna, o vaikų kūnai reaguoja anksčiau, negu jie supranta, kas su jais darosi. Pasikalbėkite su vaiku: „Taip, tau skauda pilvą. Gal tu bijai? Kartais būna, kai žmonės bijo, jiems skauda pilvą. Gal galime pasikalbėti? Kas tau neramu? Gal nori žinoti, kaip ten viskas bus, kokie vaikai?.."
Psichologė aušra Kurienė sako, jei pirmą, antrą mėnesį tėvai pastebi, kad vaiko skundų apie kūno skausmus daugėja, tai yra ženklas, kad jam reikia pagalbos, nes yra kažkas, su kuo vaikas nesusitvarko adaptacijos metu.
Informuojame, kad nuo 2018 m. birželio 15d. Kauno r. švietimo centro pedagoginė psichologinė tarnyba kartu su Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centru vykdo projektą „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas II“ ir teikia psichologinę pagalbą Kauno r. ugdymo įstaigose mokiniams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams), mokytojams ir kitiems švietimo įstaigų darbuotojams.
Kauno r. švietimo centro pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės teikia pagalbą:
konsultavimas;
darbas grupėse;
paskaitos įvairiomis psichologinėmis temomis.
Kviečiame Kauno r. ugdymo įstaigų bendruomenės narius skambinti ir registruotis telefonu 8-37-380065.
RENKAMA TĖVYSTĖS ĮGŪDŽIŲ LAVINIMO GRUPĖ
(TĖVAMS AUGINANTIEMS 11 - 18 M. VAIKUS)
Kviečiame į tėvystės įgūdžių mokymų programą, skirtąelgesio ir emocijų sunkumų turinčių paauglių tėvams (kurie augina vaikus nuo 11 iki 18 metų). Programos tikslas - suteikti tėvams žinių apie vaikų ugdymą ir auklėjimą, stiprinti jų bendravimo su vaikais įgūdžius, formuoti pozityvios tėvystės nuostatas. Grupę ves Kauno r. švietimo centro pedagoginė psichologinės tarnybos psichologės.
Programos trukmė: 10 susitikimų, po 2 akademines val. (akad. val - 45 min).
Vieta: bus tikslinama.
Laikas: registracija vykdoma nuo 2018 m. birželio 19 d., tel.: 8-37 380065.
Užsiėmai vyks nuo rugsėjo mėnesio, susirinkus ne mažiau 8 dalyviams.
Lauksime Jūsų atvykstant!
Pabučiuok vaikus labos nakties, net jei jau jie miega
(H. J. Brown)
Būti tėvais yra didelė laimė ir ne mažesnė atsakomybė. Tėvystės sąvokų, vaikų auklėjimo modelių ir vizijų, ką reiškia būti gerais tėvais, yra be galo daug. Daugybė leidinių, televizijos laidų ir mokymų siekia atrasti patį geriausią vaikų auginimo ir auklėjimo būdą. Dauguma jų tokie skirtingi, kad tėvai, ieškodami atsakymų į juos dominančius klausimus, sutrinka. Tačiau paklausus tėvų, kokio gyvenimo linkite savo vaikams, vienareikšmiškai sulaukiama atsakymo: noriu, kad mano vaikas būtų laimingas... Tačiau laimę suvokiame skirtingai. Gal tai ir yra mus vienijantis kelias – efektyvios tėvystės paieškos pakeliui į laimę.
Aštuoniolika SBĮ Kauno rajono socialinių paslaugų centro socialinių darbuotojų dalyvavo VšĮ Paramos vaikams centro „Efektyvios tėvystės programos“ mokymuose. Mokymų metu specialistai įgijo žinių ir praktinių įgūdžių, padėsiančių įgyvendinti Efektyvios tėvystės įgūdžių programą Kauno rajono savivaldybėje. Parengtuose mokymuose analizuojamos keturios tėvams, auginantiems vaikus, aktualiausios temos: vaiko raida ir elgesys, geresnio ryšio su vaiku kūrimas, jausmų supratimas ir valdymas, pozityvi disciplina. Mokymams skirti keturi susitikimai, vieno susitikimo trukmė – trys valandos. Atsižvelgdami į Kauno rajono savivaldybės seniūnijų specifiką – sudėtingą susisiekimą, didelius atstumus tarp pagalbą šeimoms teikiančių įstaigų, parengti mokymų specialistai organizuos mokymus kuo arčiau šeimų gyvenamosios vietos. Tikimės, kad tai paskatins vietos bendruomenėse gyvenančias šeimas telktis į grupes, dalintis savo patirtimi ir atradimais, palaikyti vieniems kitus abejonėse, rasti atsakymus į svarbiausius klausimus ir įminti asmeninę laimingos tėvystės mįslę.
SBĮ Kauno rajono socialinių paslaugų centro Šeimos gerovės skyrius
EFEKTYVIOS TĖVYSTĖS ĮGŪDŽIŲ MOKYMO PROGRAMOS TEMOS
I susitikimas. VAIKO RAIDA IR ELGESYS
Vaiko asmenybė formuojasi artimiausiuose santykiuose, ryšyje su tėvais. Žinant vaiko poreikius ir amžiaus tarpsnio ypatumus, tėvams lengviau suprasti ar net numatyti vaiko elgesį ir reakcijas įvairiose situacijose, tinkamiau parinkti efektyvius vaiko elgesio reguliavimo būdus. Vaiko elgesio priežasčių supratimas įgalina tėvus konstruktyviau spręsti tiek kasdienines, tiek sudėtingas situacijas. Pirmo susitikimo metu tėvai supažindinami su vaiko raida ir poreikiais skirtingais amžiaus tarpsniais, analizuojamos probleminio vaikų elgesio priežastys.
II susitikimas. GERESNIO RYŠIO SU VAIKU KŪRIMAS
Kiekvienam vaikui būtina jausti, kad jis rūpi savo tėvams, yra jiems brangus ir svarbus. Tėvų dėmesys vaikams toks reikalingas, jog dauguma vaikų verčiau pasirinks neigiamą dėmesį, nei jokio. Antro susitikimo tikslas ir yra – išmokti rodyti vaikui teigiamą dėmesį, taikyti pagyrimus ir apdovanojimus, skirti specialų laiką. Šio susitikimo metu tėvai sužinos kodėl ir kaip reikia atkurti nutrūkusį ryšį su vaiku.
III susitikimas. JAUSMŲ SUPRATIMAS IR VALDYMAS
Žmonių santykiuose ir vidiniame pasaulyje jausmai užima reikšmingą vietą. Neįmanoma padaryti, kad žmogus nejaustų stiprių ir nemalonių jausmų, bet įmanoma išmokti savo jausmus suprasti ir tinkamai reikšti. Pirmoji šio susitikimo dalis skirta tėvų jausmams, antroji – vaikų jausmams. Šio susitikimo metu tėvai mokysis atpažinti savo ir vaikų jausmus, įgys jausmų valdymo sudėtingose situacijose įgūdžių, bei susipažins su aktyvaus klausymo metodu, padėsiančiu reguliuoti vaiko jausmus.
IV susitikimas. POZITYVI DISCIPLINA
Pozityvi, nesmurtinė disciplina – tai tokios vaiko elgesio priemonės, kurios sustabdo netinkamą vaiko elgesį, ugdo jo savikontrolę, moko jį atskirti gera nuo blogo, patirti savo elgesio pasekmes, prisiimti atsakomybę už padarytą žalą. Paskutinio susitikimo metu su tėvais bus aptariama, kodėl kai kurie tėvų naudojami auklėjimo būdai nėra veiksmingi. Tėvai taip pat sužinos kaip tinkamai nustatyti ribas ir taisykles, taikyti draudimus, vietoje bausmių vaiko drausminimui naudoti elgesio pasekmes.
PROJEKTAS „KAUNO RAJONO BENDRUOMENINIAI ŠEIMOS NAMAI“
Kauno rajono savivaldybės administracija kartu su partnere VšĮ „Darnūs namai“ įgyvendina projektą „Kauno rajono bendruomeniniai šeimos namai: pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę Nr. 08.4.1-ESFA-V-416 „Kompleksinės paslaugos šeimai“.
Projektas bus įgyvendinamas 3 metus, t. y. nuo 2017 - 2020 m. rugsėjo mėn.
Projektu „Kauno rajono bendruomeniniai šeimos namai“ siekiama sudaryti sąlygas Kauno rajone gyvenančioms šeimoms gauti kompleksiškai teikiamas, prieinamas kuo arčiau šeimos gyvenamosios vietos, siekiant įgalinti šeimą įveikti iškilusias krizes.
Kompleksinės paslaugos – tai paslaugų šeimai teikimo organizavimas, koordinavimas, informavimas ir konsultavimas „Kauno rajono bendruomeniniuose šeimos namuose“, esančiuose Lietuvių g. 22, Kaunas, pozityvios tėvystės mokymai, psichosocialinė pagalba, mediacijos paslauga, pavėžėjimo paslauga, vaikų priežiūros paslauga (vaikams nuo trejų metų, kol pradės lankyti mokyklą, tuo metu, kai jų tėvai (įtėviai, globėjai) gaus pozityvios tėvystės įgūdžių mokymų paslaugą, individualias ar grupines psichosocialines konsultacijas, ar mediacijos paslaugą).
Užtikrinant paslaugų prieinamumą, kompleksinės paslaugos šeimai bus vykdomos kuo arčiau šeimos gyvenamosios vietos (Kauno rajono seniūnijose), o esant poreikiui bus suteikiama pavėžėjimo paslauga.
Daugiau informacijos apie rengiamus mokymus, konsultacijas VšĮ „Darnūs namai“ telefonu: 867870558.
Patyčios ir smurtas - tai agresyvus elgesys, nukreiptas į kitą žmogų, siekiant jam suteikti fizinį ar psichologinį skausmą. Mokyklose tyčiojamasi ir smurtaujama dėl įvairių priežasčių: vaikai mėgsta žeminti vargingiau už juos gyvenančius arba kažkuo išsiskiriančius bendraamžius, mergaitės vis dažniau naudoja fizinį ir psichologinį smurtą, kovodamos dėl patinkančių berniukų. Ant bendraamžių spjaudantys, jaunesniuosius reketuojantys, internetiniuose puslapiuose iš draugių besityčiojančios moksleivės, vis dažnesni mokyklos gyvenimo incidentai. Jau nestebina, kai vyresnieji akiplėšiškai iš eilių mokyklų valgyklose išstumia mažesniuosius, užgaulioja ne tik bendraamžius, bet ir valgyklų darbuotojus, valytojus, budinčius mokytojus, niokoja bendraklasių daiktus. Pasitaiko atvejų, kai nuskriaudžiamas draugas vien dėl to, kad jis gavo geresnį pažymį arba nebėgo iš pamokų kartu su kitais. Vis daugiau sveiku protu nesuvokiamų pasakojimų apie paauglių žiaurumą ir patyčias mokyklose, vis "originaliau" smurtaujančius bendraamžius, galima išgirsti iš socialinių pedagogų, iš mokytojų o taip pat ir iš pačių mokinių. Nors mokiniai tai dažnai slepia, jie nenori būti ”skundikais”. Neretai smurtaujantys ir besityčiojantys iš kitų mokiniai net nesigaili dėl savo poelgių.
POŽYMIAI, PADEDANTYS ATPAŽINTI VAIKĄ PATYRUSĮ
PATYČIAS ARBA SMURTĄ
Elgesio pasikeitimas;
Dirglumas;
Emocijų protrūkiai;
Sumažėjęs susidomėjimas tuo, kas vyksta jo gyvenime;
Bejėgiškumas;
Sutrikęs miegas ir apetitas;
Apatija.
KO TĖVAI GALI IŠMOKYTI VAIKUS, KAD APSISAUGOTŲ NUO PATYČIŲ IR SMURTO
Kalbėkite su vaikais apie tai, kas yra asmeninis saugumas, kam jis reikalingas.
Drąsinkite vaikus kalbėti apie tai, kas nesiseka, nes tai leis vaikui žinoti, kad tėvai myli ir priima tokį, koks yra, nepaisant kas būtų nutikę.
Kalbėkite apie tai, kad kiekvieno žmogaus kūnas priklauso tik jam. Niekas neturi teisės jo liesti, skaudinti ar žeisti.
Pasakykite, jog žinote, kad vaikas nėra kaltas, jeigu jį kažkas skriaudė, mušė ar tvirkino.
Padėkite vaikui atskirti gerus ir blogus prisilietimus.
Pasakykite, kad kartais suaugę neteisingai elgiasi su vaikais.
Būkite vaikui tuo suaugusiu žmogumi, kuriam galėtų pasipasakoti apie patiriamą skriaudą. Pasakykite, kad turi papasakoti suaugusiam, kuriuo pasitiki, net jeigu smurtaujantis suaugęs prašo laikyti paslaptyje.
Mokinkite savo vaiką pasakyti “Ne” ir “Stop” ir dėl to nesijausti nejaukiai.
Mokinkite vaiką nusistatyti ribas.
Kalbėti apie tai, kad vaikas, patiriantis smurtą nėra atsakingas už smurtautojo elgesį.
Aptarinėkite, analizuokite situacijas, kurios aprašomos laikraščiuose, jūsų vaiko mokykloje. Mokinkite vaiką kiekvienoje situacijoje atrasti po 3-5 galimus sprendimo – atsako į smurtaujantį elgesį modelius.
Padėkite vaikams užpildyti sąrašą, kuris gali praversti tada, kai vaikas pasijaučia nesaugus: trys draugai, kuriais galiu pasitikėti; trys suaugę žmonės mokykloje, kuriais galiu pasitikėti; trys šeimos nariai, kuriais galiu pasitikėti; žaislai ar dienoraštis – kuo galiu pasitikėti.
Mokinkite savo vaiką ieškoti pagalbos. Nelikite smurto ir patyčių situacijoje vieni. Jeigu smurtas, patyčios patiriamos mokykloje praneškite apie tai auklėtojai, socialiniam pedagogui, psichologui ar kitam mokyklos darbuotojui, kuriuo pasitikite.
TĖVAI TURI PRISIDĖTI KURIANT SAUGIAS MOKYKLAS
Akivaizdu, kad vaikams trūksta tėvų dėmesio. Tėvai dažnai teisinasi, kad jie daug dirba, pervargsta, todėl mažai dėmesio skiria savo vaikams. Dar liūdniau, jeigu vaiką augina vienas iš tėvų (kai tėvai išsiskyrę arba vienas jų dirba užsienyje). Didesnių problemų iškyla ir tuomet, kai į užsienį išvykę dirbti tėvai savo atžalas palieka seneliams. Aišku, kad vaikai lieka be tinkamos priežiūros. Tuomet problemos paaštrėja. Daugybė pavyzdžių rodo, kad vaikai po tėvų skyrybų, arba išvykimo dirbti į užsienį pasikeičia neatpažįstamai: tampa agresyvūs, pikti ir nejautrūs kitam. Mokykla negali atstoti nei tėčio nei mamos. Nors kai kurie tėveliai to norėtų. Vaikui reikia, kad jį išklausytų ir išgirstų bei patartų artimas žmogus, o ne tik klasės auklėtojas ar socialinis pedagogas.
Tėvai turi prisidėti kuriant saugias mokyklas!
Aptarkite su savo vaiku mokyklos disciplinos tvarką. Parodykite, kad gerbiate mokyklos vidaus tvarkos taisykles, mokytojus, auklėtojus ir padėkite vaikui suprasti, kodėl reikia elgtis būtent taip.
Įtraukite savo vaiką į tinkamo elgesio namie taisyklių kūrimą.
Kalbėkite su savo vaiku apie prievartą, agresiją, kurią jis mato per televiziją, vaizdo žaidimuose, mokykloje ir pan.
Padėkite savo vaikui suvokti agresyvaus elgesio padarinius, žalą.
Mokykite savo vaiką spręsti problemas ne smurtu.
Atkreipkite dėmesį į bet kokį savo vaiko elgesį, keliantį nerimą.
Būkite atviri bendraudami su savo vaiku.
Išklausykite savo vaiką, jei jis dalijasi savo rūpesčiais.
Būkite įsitraukę į savo vaiko mokyklos gyvenimą, bendraukite su jo mokytojais, bei kartu spręskite problemines situacijas išklausant abi puses, lankykitės susirinkimuose.
Nuolat palaikykite santykius su vaiko klasės auklėtoju.
Žinoma, vaikai visur lieka vaikais: mokinukai varžosi dėl populiarumo, įvairiais metodais bando užkariauti aplinkinių dėmesį ir pagarbą. Mokykloje „populiariais“ vadinami puikios išvaizdos, savimi pasitikintys ir brangiais rūbais apsirengę moksleiviai, kurie bendrauja tarpusavyje ir į savo ratą priima tik panašius į save vaikus. Sparčiai ryškėja tendencija – bendrauti su savo socialinio ir turtinio statuso vaikais, kitus tiesiog ignoruojant. Dalis mokinių siekia išskirtinumo įdomia apranga, šukuosena, kiti - sportiniais muzikiniais ar meniniais pasiekimais. Dažnai demonstruojama agresija mokytojų ir bendraamžių atžvilgiu – tai dar vienas būdas išsikovoti populiarumą, patraukti dėmesį.
Patyčios ir smurtas - tai nėra vien mokyklos problema. Bendromis jėgomis reikia ieškoti išeičių, kad vaikai būtų saugūs. Siautėjantys paaugliai turi rūpėti visiems: tėvams, mokytojams, savivaldybei.... Tik bendromis jėgomis galima pasiekti rezultato. O kol kas lieka tik žavėtis tais tėveliais, kurie neskuba dėl visų problemų kaltinti mokyklos, ne bėga nuo problemų, kurios kyla auginant ir auklėjant savo vaiką, o nepaisydami galimų sunkumų ryžtasi bendradarbiauti su mokytojais, socialiniais pedagogais, psichologais.
Lektorė Jūratė Bortkevičienė apie emocijų reiškimą: „Nėra piktų vaikų – tik pikti tėvai“
Atsakinga tėvystė – kokia ji?
Visų pirma, laisva. Jautri.
Skatinanti mokytis. Mokanti kantrybės.
Kiekvienas mūsų dažnai susimąsto,
kokie esame tėvai, ar elgiamės tinkamai?
Štai todėl įvairios konferencijos ir seminarai tėvystės tematika sulaukia vis daugiau dėmesio. Lektorė Jūratė Bortkevičienė konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ kalbėjo apie labai aktualius dalykus ne tik vaikams, bet ir tėvams. Pyktis, bausmės, drausminimas – su tuo susiduria begalė tėvų, nežinančių, kaip susitvarkyti su vaiko emocijomis, o svarbiausia, kaip pasielgti tinkamai, neįžeisti ir neįskaudinti savo vaiko.
Vaiką reikia apkabinti bent 7 kartus per dieną. Rodykite pavyzdį – apkabinkite ir savo antrąją pusę, pamatysite, vaikai pradės patys glaustytis.
„Labai paprasta pasakyti „nepyk“, „nusiramink“, tačiau dažnai vaikas į tokius dalykus nereaguoja arba reaguoja ne taip, kaip mes tikimės. Ką jau kalbėti apie tai, jog neretai ir patys tėvai, bandydami suvaldyti vaiko pyktį, pridaro neadekvačių klaidų rėkdami ar kitaip bausdami savo atžalas.
„Vaikai dar nemoka išreikšti emocijų, ir mes turime būti šalia, kad jiems padėtume. Mažylis pats nesupranta, kas su juo vyksta, o tėvai dar ir klausinėti pradeda: „Ko tu pyksti“? O priežasčių gali būti visokių. Mokykime išreikšti tą pyktį, net jeigu vaikas visai mažas. Klauskime, „tu pyksti, nes... tau šalta, nori valgyti, kažkur važiuojame? Įvardykime šią emociją“, – kalbėjo J.Bortkevičienė.
Lektorė tikino, kad labai svarbus dalykas – į pyktį neatsakyti pykčiu. „Jeigu vaikas pradeda šaukti ir rėkti, trypti kojomis, nepradėkite elgtis taip pat. Mes esame suaugę, įkvėpkime oro ir pasakykime: „Aš suprantu, kad tu dabar pyksti“. Tik nerėkite. Nesakykite – nepyk. Ar jus nors vieną veikia, kai pasakoma „nepyk“? Leiskite vaikui pykti, jeigu jam to reikia. Nelaikykite šios emocijos ir patys, įvardykite – sakykite, „aš pykstu“ ir pasakykite, kodėl. Niekada nežeminkite savo vaikų ir nenaudokite smurto“, – pabrėžė J.Bortkevičienė.
Ką dar galite padaryti?
Skaitykite knygas, pieškite pyktį, kalbėkitės, kas būna, kai pykstate, ką tada darome, kai pykstame.
Labai gerai yra kalbėti apie tai, kas pykčio metu vyko su kažkuo, nebūtinai su tavimi, bet su personažu, pavyzdžiui, kiškutis supyko, nes kažko negavo ir t. t. Sukurkite apie tai pasakas, dėl ko supykstama ir klauskite – ar tau taip būna? Tėvai mėgsta perskaityti ir atsiriboti, tačiau visada geriausia pasakas aptarti, apkalbėti, ką sužinojote.
Skaitykite ir daugiau juokitės. Tyrimais įrodyta, kad juokas, netgi jeigu juokiamasi dirbtinai, smegenų priimamas kaip tikras, todėl žmogus išties tampa džiaugsmingas. Juokas paveikus ir į viską padeda pažvelgti kur kas paprasčiau.
Kodėl vaikai pyksta?
„Vaikai pyksta, nes jų poreikiai – fiziniai ir emociniai, būna nepatenkinti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nėra pamiegojęs. Tada skundžiamasi, štai, kaip vaikas blogai elgėsi. O kiek buvo valandų? Dešimta, vienuolikta vakaro? Tai gal tėvai blogai elgėsi, nes vaikas nori miego ir nebesugeba kontroliuoti savęs. Naujausiais tyrimo duomenimis, vaikas turi eiti miegoti 20.15 val. Ir jeigu tėvai sako, kad vaikas nueis miegoti tada, kada norės, tai žinokite, kad vaikai niekada nenori miego, nes jie mano, kad tai nėra reikalinga“, – sakė J.Bortkevičienė.
Alkanas žmogus – piktas žmogus. Ar galima apie ką nors galvoti, kai nori valgyti? Tolimesnė kelionė, diena ilgesnė, mažyliai išalksta, todėl duokite vaikui valgyti. Vaikai dažnai nesuveda galų, kodėl jie pyksta, o tai gali būti alkio pasekmė.
Kita priežastis – smalsumas. Leiskite vaikui eksperimentuoti, padarykite kambaryje stalčius, kuriuose būtų viskas, kas priimtina vaikams, ką jie gali imti, liesti, žaisti, leiskite vaikams lipti, užlipti, juk žaidimų aikštelės tam ir skirtos, kad vaikai lakstytų. Vaikai turi išsidūkti, jie turi kažkur padėti savo energiją, todėl sudarykite sąlygas vaikams bėgioti, judėti, lipti į medžius ir supraskite, kad kiekvieno vaiko poreikiai skirtingi – vienas laipios 5 minutes, kitam gal ir valandos neužteks. Tik leiskite – neišlieta energija virsta pykčiu.
Dar vienas svarbus dalykas – fizinis kontaktas. Vaiką reikia apkabinti bent 7 kartus per dieną. Rodykite pavyzdį – apkabinkite ir savo antrąją pusę, pamatysite, vaikai pradės patys glaustytis. Patenkinkite tą kontaktą ne tik apkabinimais, bet ir pamylavimais, draugiškais pasikumščiavimais – pamatysite, vaikai taps ramesni.
Daugiau šypsokitės, kai bendraujate su vaikais. Kalbėkite ramiai – vaikai jūsų atspindys, todėl verta žinoti, kad vaikui geriau bet koks dėmesys nei jokio. Ir jis jo išsireikalaus visais įmanomais būdais, kad ir elgdamasis negražiai. Juk kai jis gražiai žaidžia ir bendrauja, tai tarsi savaime suprantama, mes jo negiriame, o štai už atvirkštinius veiksmus – peikiame. Suteikite vaikams dėmesį tada, kai jiems to reikia. Frazė, kurią galite sakyti, kai kažkas ne taip: „Man toks tavo elgesys nepatinka“. Neakcentuokite pernelyg blogų dalykų, prisiminkite ir gerus.
Skirkite bent 30 minučių per dieną aktyvaus dėmesio. Ne tokio, kai sėdite prie televizoriaus ir kiekvienas užsiiminėjate savo reikalais ar ruošiate valgyti, o vaikas atskirai žaidžia. Aktyvus dėmesys – kai būnate kartu ir veikiate kažką kartu. Pasakokite, ką jūs veikėte per dieną, kad ir vaikas išmoktų dalintis savo mintimis, ką jis veikė, ką patyrė. Ir kartokite, labai dažnai kartokite, kad mylite savo vaikus. Kartokite, labai daug kartų – tai vaikams niekada neatsibosta.
Siūlykite mėginti. Vaikas kažką darė ir jam nepavyko, tad matome, kad kaladėlės sugriautos, piešinys suplėšytas, o pats vaikas ašaromis apsipylęs. Ką turi daryti tėvai? Pasiūlyti – pamėgink dar kartą: „Pabandom, tau reikia pagalbos? Aš būsiu šalia“. Tik nerėkite. Vaikas mokosi, todėl jūs, tėvai, turite būti ypatingai ramūs, kad jam padėtumėte, neužkirstumėte kelio kūrybiškumui.
Mokykite vaikus išreikšti emocijas. Jeigu matote, kad vaikas sunkiai reaguoja į pokyčius, aptarkite juos. Pasakykite, kur važiuojate, kas bus, ką veiksite ir taip toliau. Kalbėkite ir pasakokite vaikams, kas jų laukia, taip jiems tikrai bus lengviau.
Įvardykite emocijas. Aiškinkite, kad pyktis yra natūrali reakcija ir patys to niekada nepamirškite.
Susitarkite su antrąja puse, kokių taisyklių reikia laikytis vaikui, irneklaidinkite jo skirtingomis nuomonėmis. Negalima vaikui tik drausti, leiskite jam atrasti. Jeigu pasakėte „ne“, laikykitės savo žodžio ir nuomonės, nes jei pasiduosite, vaikas kitą kartą parašys dar ilgiau ir įkyriau.
Keiskite JEI į KAI. Tada vaikas visai kitaip reaguoja ir tai yra kur kas paveikiau. Sakykite, ne „JEI tu susitvarkysi, eisime į lauką, bet KAI tu susitvarkysi eisime į lauką“.
To, ko nori vaikas ir dėl ko kyla konfliktai, nelaikykite jam po akimis. Jeigu nenorite, kad vaikas imtų telefoną, paslėpkite jį taip, kad nerastų. Kantrybė, kantrybė, kantrybė – tai pagrindinis dalykas, kurio turite laikytis.
Nėra piktų vaikų – tik pikti tėvai
„Ką daryti, kai vaikas pyksta? Vienas iš būdų – jį paimti, apkabinti ir sakyti „aš tave myliu, aš suprantu, kad tu pyksti“. Kai vaikas rėkia, jam skauda, jis traumuojamas, o pirmąją pagalbą gali suteikti tėvai tiesiog būdami šalia. Kartais tėvai žino, kad apkabinimas tik dar labiau suerzins, tuomet derėtų būti tiesiog šalia vaiko.
Mažesniems vaikams labai padeda, kai kūrybiškai nukreipiate dėmesį, sužadinate smalsumą. Tik nerėkite ir nešaukite ant vaiko, skaičiuokite iki 10, iki 100, skaičiuokite atbulai, skaičiuokite atbulai praleisdami skaičius, tiesiog nukreipkite savo dėmesį, kad nusiramintumėte“, – sakė J. Bortkevičienė, patarusi ieškoti ir priežasties, kodėl pyktis kaupiasi.
