INFORMACINĖS TECHNOLOGIJOS SILPNINA TĖVŲ-VAIKŲ TARPUSAVIO RYŠĮ

Joana Klenovska, Vilniaus r. Rukainių gimnazijos Rukainių ikimokyklinio ugdymo skyriuje, ikimokyklinio ugdymo mokytoja.
Sandra Virbukienė, Kauno r. Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazijos socialinė pedagogė.

Abi esame ne tik pedagogės, bet ir MAMOS, auginančios skirtingo amžiaus vaikus. Dažnai susiduriame su bendravimo iššūkiais savo šeimose, todėl ši tema mums yra labai aktuali.

Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko mikroaplinka, daranti reikšmingiausią įtaką vaiko asmenybės raidai, kuri priklauso nuo tėvų ir vaikų tarpusavio sąveikos. Tėvų ir vaikų santykiai yra labai aktuali tema tiek auginančiam mažąjį, tiek besirūpinantiems suaugusio vaiko gerove. Viena svarbiausių harmoningos šeimos sąlygų yra psichologinis mikroklimatas. Tai toks šeimos gyvenimo būvis, kada kiekvienas jos narys jaučia savo vertę, yra reikalingas, tai šeimos darna ir taika. Tačiau kiekvienoje šeimoje kylantys nesutarimai, konfliktai atsiranda dėl  įvairiausių priežasčių. Viena iš didžiausių šių laikų visuomenės iššūkių yra karta auganti kompiuteriniame amžiuje. Šiuolaikiniai vaikai beveik nuo lopšio daugiau ar mažiau supranta sudėtingas technologijas. Neretai jiems lopšines dainuoja ne mama, bet „išmanusis“ telefonas.

JAV psichologas ir  autorius Jimas Tayloras   įspėja apie išmaniųjų telefonų sindromą. Šis sindromas, pasak autoriaus, formuojasi tada, kai tėvai, pavyzdžiui, savo nuobodžiaujančiam vaikui  duoda išmanųjį telefoną, kad šis ramiai pasėdėtų. Tayloras aiškina, kad vaikai suvokia  vos tik jie pasidarys irzlūs, jiems bus pasiūlyta pramoga, tačiau taip jie neišmoksta kantrybės ir nevysto gebėjimo atsikratyti nuobodulio savo pačių jėgomis ir pasitelkdami savo pačių idėjas. (Taylor J. “Raising Generation Tech – Preparing Your Children For a Media-Fueled World”). Socialine prasme internetiniai tinklai, o ir visa skaitmeninė technologija apskritai, iškreipia santykių pobūdį labiau skatindami paviršutinišką bendravimą, o ne emocinį ir psichologinį artumą. Skaitmeniniai prietaisai ir socialinė medija nepadeda išlieti širdies ir pasidalinti giliausiomis savo mintimis. Tai, kuo dalijimąsi, dažniausiai būna dirbtina ir lėkšta, teigia dr. Gordon Neufeld ir dr. Gabor Mate (2004).

Tėvai turėtų visada išlikti akyli, kai jų vaikai žiūri filmus, žaidžia kompiuterinius žaidimus ar naršo internete. Kaip teigė dr. G. Neufeld ir dr. G. Mate (2004) savo knygoje „Nepraraskime savo vaikų“, kad tėvystė  – tai santykis, kurį išsaugoti ir sustiprinti gali tik abipusis ryšys su mūsų vaikais. Autoriai rašo, jog mes kaip tėvai šiandien susiduriame su stipria ir klastinga konkurencija, kuri nuviliojo mūsų vaikus. Kuo gilesnis mūsų ryšys su vaikais, tuo geriau jie jį išsaugo būdami fiziškai nuo mūsų atsiskyrę. Mes kaip tėvai, turime visapusiškai skatinti vaikų priklausomybę nuo mūsų ir tik tada mums pavyks išlaikyti artimą ryšį. Informacinis amžius viską apvertė aukštyn kojom ir todėl privalome labiau nei kada nors stengtis neapleisti savo vaikų. Turime jiems padėti tapti naujų atradimų valdovais, o ne vergais.

Tačiau kaip ten bebūtų, neįmanoma pabėgti nuo šiuolaikinių technologijų, todėl tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys šeimoje, padeda formuoti vaiko sąmoningumui ir asmeninei atsakomybei, kad nekontroliuojamas virtualus pasaulis neįtrauktų mūsų vaikų, nes jis ten gali pasiklysti, priprasti, o mes jo ten galime nesurasti. Dėl netinkamų kompiuterinių žaidimų vaikai tampa nervingesni ir agresyvesni – visa tai dėl pernelyg didelio telefono ar planšetinio kompiuterio naudojimo stimulų kiekio. Šiuolaikiniai vaikai nesugeba susidoroti su emocijomis, nes tėvai, kai vaikas verkia, duoda jam mobilųjį įrenginį, kad nusiramintų. Išmanieji telefonai ne veltui vadinami „XXI amžiaus čiulptuku“.

Vaizdo žaidimai yra su prisirišimu susijusi emocinė veikla. Žaidžiant aktyvinami tie patys smegenų pasitenkinimo centrai, kurie skatina vaikus užmegzti artimus santykius. Tradicinių kultūrų vaidmuo būdavo sukurti tokių artimų ryšių infrastruktūrą. Deja, vaizdo žaidimus galime laikyti veikla, iš esmės konkuruojančia su vaikų prisirišimu prie mūsų. Žaisdami kompiuterinius žaidimus, vaikai nesiekia suartėti su savo šeima, maža to, ši veikla savaime silpnina jų norą bendrauti su artimaisiais.

Žalos išvengti galime kiekvienam dalykui parinkdami tinkamą metą. Turime stengtis, kad vaikai būtų pasisotinę tuo, ko jiems iš tiesų reikia, prieš imdami vartoti tai, kas sumažintų jų potraukį tam, ko jiems reikia.  Suteikdami vaikui naujų technologijų, iš pradžių parodydami jiems ir gerąsias, ir blogąsias puses. Laikui bėgant, vaikas turėtų išmokti vertinti gėrį ir blogį, tada mes kaip tėvai galime sumažinti kontrolę, kurdami pasitikėjimu pagrįstus šeimos ryšius. Reikėtų  daug skaityti su savo vaikais ir mokyti juos skaityti, bet iš knygų, nes knygų skaitymas skatina vaizduotę ir kūrybinį mąstymą. Visada įsiklausykime į tai, ką jums sako jūsų vaikas, ir išmokime atpažinti jo poreikius. Ypač įsitikinkime, kad jis išmoksta vertinti ir pasirinkti jį pasiekiančią informaciją.

Nėra jokio kito būdo išvengti skaitmeninės grėsmės, kaip tik stiprinti ryšį su vaiku. Mėginimai reguliuoti, drausti ar atimti neduos vaisių, jei mums truks iš santykių kylančios galios. Geriau prikąsti liežuvį, susitaikyti su liūdesiu ir atsisakyti prievartinių metodų, kurie tik dar labiau pablogina vaiko santykį su tėvais. Kartais tai sunku padaryti, tačiau niekas negali atstoti kantraus ir meilingo elgesio su savo vaikais. Vienas iš būdų kaip sustiprinti ryšį su vaikais yra nuoširdus domėjimasis jais ir jų veikla. Reikia surinkti iš vaiko kiek įmanoma daugiau informacijos, kad būtų galima kuo geriau suprasti, kas jam kelia didžiausią susirūpinimą, kuo jis džiaugiasi, ko bijo ar didžiuojasi. Pasak Ross W. Greene (2017), kai kuriems suaugusiesiems niekada į galvą nešovė mintis, kaip svarbu surinkti tokią informaciją ir suprasti vaiką slegiančius rūpesčius ar jo santykį su aptariama tema. Štai kodėl daugelis vaikų – deja, galbūt dauguma – yra pratę, kad suaugusieji, kuriems pakanka ir savų rūpesčių ir kurie tariasi visada geriau žinantys, kas vaikui trukdo įveikti iškilusius sunkumus, paprastai nepaiso to, ką vaikas bando jiems pasakyti, arba numoja į tai ranka.

Nepaisyti vaiką slegiančių rūpesčių – ne pati geriausia pradžia, nes taip patys kurstome emocijų protrūkius ir silpninate tarpusavio ryšį. Šiuolaikiniame chaotiškame pasaulyje vaikas susiduria su begale grėsmių ir trukdžių išaugti visaverte, savimi pasitikinčia asmenybe. Pirmiausia vaikas turėtų jaustis saugiai savo tvirtovėje – šeimoje. Todėl ir tėvystė apibūdinama kaip ypatingos veiklos procesas, kurios pagrindinis tikslas – pasirūpinti ir užtikrinti vaikų gerovę, laimę. Pasak K. B. Purvis, D. R. Cross ir W. L. Sunshine (2019), reikia prailginti laiką, kurį vaikas praleidžia su žmonėmis, ir sutrumpinti laiką, jo praleidžiamą vieno su elektroniniais prietaisais. Vaikai, šiek tiek linkę laikytis nuošaliai arba kuriems trūksta prieraišumo įgūdžių, dažnai žiūri televizorių arba žaidžia elektroninius žaidimus. Informacinės technologijos pritraukia vaikus labai stipriai, tačiau, mes kaip tėvai turime pritraukti vaikus dar stipriau. Galime pasiūlyti vaikui įvairiausių veiklų, bet svarbiausia nesakyti, kad jis veiktų vienas, o veikime kartu.

Tik tada, kai augalo šaknys gauna tai, ko joms reikia, jis pradeda augti ir bręsti. Štai tokia ir  yra visa „vaikų laikymo šalia“ idėja. Mes, pirmiausiai tėvai, esame atsakingi už tai, kad būtų patenkinti mūsų vaikų prisirišimo ir priklausymo poreikiai tam, kad vaikai iš tiesų pradėtų spontaniškai tapti gyvybingomis ir atskiromis būtybėmis.

Šaltiniai:

  1. Greene R. (2017) Nevaldomų vaikų nebūna. Vilnius: Vaga.
  2. Tayloras J. (2012) Raising Generation Tech – Preparing Your Children For a Media-Fueled World , Naperville:Sourcebooks.
  3. Neufeld G. ir Mate G. (2004) Nepraraskime savo vaikų. Vilnius: VŠĮ “Abigailė”. Žurnalas “Tapati”.
  4. Purvis K. B.,  Cross D. R. ir Sunshine W. L. (2019) Ryšys su vaiku. Vilnius: Vaga.
  5. https://www.bernardinai.lt

 Straipsnio nuoroda:

http://www.ugdykim.lt/informacines-technologijos-silpnina-tevu-vaiku-tarpusavio-rysi

 

 

Joomla templates by a4joomla