,,KALBA YRA DIDIS, TAUTOS STATYTAS PAMINKLAS“ (J. Jablonskis)

 

Per gimtąją kalbą žmogus yra susijęs tiek su savo paties buvimu, tiek su savąja tauta. Todėl įaugimas į kalbą yra išgyvenamas kaip kažkas be galo sava ir įprasta. Gyvename panardinti joje, dažnai nejausdami jos, apie ją nesusimąstydami.

Gimtąją kalbą suvokiame ir išgyvename kaip vertybę: mylime, branginame, esame pasirengę ginti. Nepriklausomoje valstybėje jai nebegresia išoriniai pavojai, ji yra įstatymais įteisinta kaip valstybinė kalba.

O vis dėlto pavojų yra ir jie glūdi, deja, mumyse pačiuose. Kalbinis apsileidimas, grimztantis kaip grumstas, gramzdina ir mus. Ypač svarbu, kad kalba būtų gryna, taisyklinga, gyva. Tad, jei tauta nenori prarasti to, per ką egzistuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti, kaip kad nebūtų darkoma ir griaunama jos kalba.

© 2024 All rights reserved

Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazija